Mamos istorija #012
Anoniminę anketą, kurioje gali papasakoti savo istoriją - rasi paspaudus mygtuką.
Sveiki, pamačiau Jūsų kvietimą ir supratau, kad noriu pasidalinti. Šiandien turiu 3 skirtingas nėštumo ir vaikų auginimo patirtis. Bet labiausiai atsimenu savo pirmą pogimdyvinį laikotarpį. Tai buvo labai lauktas vaikas ir absoliučiai tobulas nėštumas. Iki pat pabaigos skraidžiau, o nevaikščiojau. Nepaisant nėštumo nemigos buvau energinga, laiminga ir tvirta, kad viskas bus puiku. Tačiau pagimdyti pačiai man nepavyko. Ir tai tapo pirmu "smūgiu", kaip dabar suprantu, atvedusiu iki depresinės būsenos. Nors iš karto po gimdymo jaučiausi laiminga, kad esame sveiki, vėliau kaltė ir gėda užklojo visu stiprumu. Bandžiau apie tai kalbėtis artimoje aplinkoje, tačiau sulaukiau tik nuvertinimo, ironijos ir net pašaipių komentarų "nevisoms duota" ir pan. Tad nutylau. Antra viršūnė, kurios neįveikiau tapo žindymas. Net nebandžiau kalbėtis apie savo jausmus - iš anksto bijojau nuteisimo, pamokslų, ir replikų apie krūties dydį (taip taip tikrai žinau, bet tai buvo priežastis Nr.1, kurią girdėjau nuo medikų iki bobučių, dėl ko nepavyko). Kitų noras ir įsivaizduojama teisė komentuoti mano kūno dydį visais tais laikotarpiais mane siutino labiausiai. Ir dabar po daugelio metų stipriai reaguoju girdėdama panašius komentarus neštukių adresu. Paskutiniu lašu tapo nemigos naktys. Jaučiausi pati blogiausia mama pasaulyje, kuri negali NIEKO padaryti tinkamai. Nei tinkamai(natūraliai) pagimdyti, nei tinkamai žindyti, nei nuraminti užmigdyti savo vaiko. Nors dabar, jau turint tris atžalas suprantu, kad pirmagimio miegas nebuvo "normalus", kad reikėjo ieškoti kitų gydytojų nuomonės jau tada. Bet tuo metu žaliai, pasimetusiai mamai gydytojo žodžiai "nesate neramių vaikų mačiusi." skambėjo kaip nuosprendis jog aš esu bloga. Kaltės jausmą stiprino ir tai, kad pirmais mėnesiais nejaučiau jokių šiltų jausmų savo vaikui. Nors dabar suprantu, kad tada niekam nejaučiau nieko - norėjau tik vieno - nebeatsibusti, nes atrodė, kad visam pasauliui bus lengviau be manęs. Atsimenu, kaip vaikščiojau su naujagimiu ant rankų naktimis, nes jis tik taip miegodavo ir kaip mantrą kartodavau "niekas niekada nesitęsia amžinai, šiandien esu dar viena diena arčiau kitokio gyvenimo". Nenorėjau prisirišti prie jokios datos, tai tiesiog skaičiuodavau kad ir kiek bebūtų jau esu viena diena arčiau. Taip ir įvyko. Su laiku viskas susidėliojo. Tai nebuvo tobulas auginimas. Reikėjo dar labai daug dienų ir naktų, kad viskas susidėliotų. Tačiau atsimenu kaip laikiau savo vaiką ant rankų, uosčiau jo galvytę ir širdis taip salo nuo tos begalinės didžiulės laimės, kad jį turiu, kad ašaros pradėdavo byrėti. Ir tada supratau, kad ir myliu jį be galo, be krašto, ir kad tos naktys visai jau įmanomos, ir kad aš visai nebloga mama. Visoms mieloms mamoms, kurios šiandien abejoja savimi noriu pasakyti: esate pačios geriausios. Jums tikrai pavyks visi mamystės iššūkiai po truputį, po žingsnelį, po vieną dieną ir vieną naktį. Tik būkite ir jei reikia kalbėkite, neužsidarykite su savo skausmu.
Esame mamos - tai mūsų supergalia! 💞