Mamos istorija #013
Anoniminę anketą, kurioje gali papasakoti savo istoriją - rasi paspaudus mygtuką.
Pagimdžius labai sunkiai sekėsi su žindymu, vaikeliui buvo glikemija. Kai jis gulėjo intensyvioj terapijoj sesutė pasakė, kad taip įvyko dėl to, kad jis badavo. Mane tai taip sukrėtė, kad labai ilgai laukto vaikelio atėjimas perėjo į nuolatinį nerimą, savęs kaltinimą. Jei ligoninėje dar laikiausi, tai grįžusi namo labai daug verkiau, negalėjau net pailsėti, pamiegoti. Kiekviena smulkmena privesdavo prie kaltės, ašarų. Visiškai negalėjau savim pasitikėti, atrodė viską darau blogai. Galvojau koėel iš vis gimdžiau, juk gyvenau ir iki tol gerai, kam man reikėjo viso to. Niekam to negalėjau pasakyti, nes tiesiog pradėdavau verkti. Pirmo mėnesio savo vaiko gyvenimo net neprisimenu, nes nuolat verkiau, manau net nemiegojau. Vyras ir sesė, mama labai padėjo. Antrą mėnesį vis labiau pradėjau pasitikėti savimi. Dabar mano sūnui beveik metai, aš jį dievinu. Ir esu pati laimingiausia, kad esu jo mama.