Mamos istorija #10
Anoniminę anketą, kurioje gali papasakoti savo istoriją - rasi paspaudus mygtuką.
Buvau per mažai pasidomėjus, kas atsitinka, kai jau gimsta vaikelis. Visas dėmesys buvo nukreiptas į nėštumą ir patį gimdymą, o va, kokie ten jausmai užplūsta ir nežinojau. Jaučiausi labai vieniša, nesuprasta. Sulaukiau ir tokių komentarų, kad juk turi sveiką vaiką, ko dar nori? Nuo tokių komentarų pasijaučiau dar vienišesnė ir pykau ant gyvenimo, kad jis taip pasikeitė. Buvo žiema ir lauke praleisdavom su leliuku labai ribotą laiką, anksti temdavo ir jaučiausi kaip žiurkėnas narve. Padėjo tai, kad vaikeliui reikėjo pas kineziterapeutę, su kuria ir išsikalbėjau, o ji mane suprato. Taip padėjo ne tik mano vaikui, bet ir man. Jau nebepamenu, kiek laiko truko tas liūdesys, bet jis praėjo, o dabar jau ir antrasis leliukas pakeliui. Bijau, kad vėl užklups liūdnumas, bet dabar bent jau žinau, kad jis normalus ir kad praeina. Ir dabar jau žinau, kur kreiptis, ir kad ne gėda kreiptis pagalbos.