Mamos istorija #003
Anoniminę anketą, kurioje gali papasakoti savo istoriją - rasi paspaudus mygtuką.
Baimė, liūdesys ir neapaiškinamas jausmas kodėl taip vyksta. Perskaičiau knygoje, jog naujagimiai beveik visada miega, o mano nemiega, atrodo maitinau 3-4 val be perstojo ir padėjus, jis vis tiek verkia… Vienintelis klausimas kodėl? Kodėl būtent mano vaikas toks? Verkiau labai daug, taip norėjosi kuo daugiau miegot, atrodo prarandu viską, negaliu išeit, nes bijau žindyt viešai, visada prirakinta prie sofos gražiausiomis pavasario dienomis, nieko nenorėjau tik numirti ir galvodavau, kad būti mama ne man, kodėl gimdžiau, kam man to reikėjo, juk atrodo nesugebu nieko dorai padaryti, viskas vyksta ne pagal vadovėlį. Žinoma, gi galėjau nekentėti ir duoti mišinį, tačiau neturėjau jėgų jo šildyti, juodžiausiomis dienomis šalia beveik nieko nebuvo, o draugo žodžiai: “Atiduok tą vaiką, jei tokia nelaiminga” nelabai padėjo nurimti. Bet tai tik buvo 2 pirmasias savaites, nors kelis mėnesius jaučiau skausmus (pažeisti speneliai ir pan.), tačiau po truputį atradau laimę, pradėjau su vežimėliu daug vaikščioti, dingo baimė žindyti viešoje vietoje. Buvimas lauke, tas ramus atsigėrimas kavos tikrai labai padėjo jaustis geriau. O dabar jau mažajam 1 metai ir 4 mėn, lanko darželį, yra žindomas, bet kiekvieną dieną džiaugiuosi jog pavyko sukovoti su sunkumais, nepasiduoti juodoms mintims. Žinoma turiu problemų viduje ir tų dienų kai norėtųsi tiesiog išeiti, bet to mažo žmogeliuko žodis “Mama”, viską sudėlioja į vietas ir tada supranti, kad viskas yra taip, kaip turi būti.